Man tokios istorijos visada primena, kad žemė po mūsų kojomis kartais slepia daug įdomesnius dalykus nei bet kuris muziejus. Atrodo, vaikštai sau kažkur Pietų Prancūzijoje, o po tavimi – ne šiaip akmenys, ne šiaip molis, o ištisa priešistorinė gimdykla.
Svarbiausia trumpai
- Man tokios istorijos visada primena, kad žemė po mūsų kojomis kartais slepia daug įdomesnius dalykus nei bet kuris muziejus.
- Pietų Prancūzijoje, Mezo apylinkėse, rasta daugiau nei 100 suakmenėjusių dinozaurų kiaušinių.
Pietų Prancūzijoje, Mezo apylinkėse, rasta daugiau nei 100 suakmenėjusių dinozaurų kiaušinių. Jie datuojami Kreidos periodu – maždaug 74–65 milijonų metų senumo laikotarpiu. Kitaip tariant, tai ne šiaip senas radinys. Tai laikas visai prieš dinozaurų eros pabaigą.
Ir man čia įdomiausia ne vien tai, kad kai kurie kiaušiniai buvo beveik futbolo kamuolio dydžio. Nors, aišku, jau vien tai skamba įspūdingai.
Įdomiausia, kad jų vienoje vietoje rasta tiek daug. Daugiau nei šimtas. Ne vienas atsitiktinis kiaušinis, ne keli lizdai, o visa sankaupa, kuri gali parodyti, kaip šie gyvūnai gyveno, veisėsi ir galbūt net kaip pamažu traukėsi link išnykimo.
Ne pavienis radinys, o priešistorinis darželis
Atradimą padarė geologas ir paleontologas Alainas Cabotas su dukra Marina, vykdydami naujus kasinėjimus Dinozaurų muziejaus-parko teritorijoje Hero departamente.
Ir čia, mano akimis, labai graži detalė – tėvas ir dukra kartu atranda vietą, kuri gali tapti viena svarbiausių dinozaurų kiaušinių radimviečių pasaulyje. Tokios istorijos turi kažką kino scenarijaus verto.
Iki šiol, kaip teigiama, šioje vietovėje buvo randami lizdai su keturiais, šešiais, daugiausia dešimčia kiaušinių. Bet daugiau nei šimtas vienoje vietoje – jau visai kitas mastelis.
Tai leidžia manyti, kad ši teritorija galėjo būti naudojama kaip savotiška dinozaurų perėjimo zona. Galbūt jie čia grįždavo ne vieną kartą. Galbūt tai buvo vieta, kur sąlygos buvo palankios kiaušiniams dėti. Galbūt tai buvo ištisa kolonija.
Trumpai tariant, ne šiaip „radome kiaušinį“. Čia jau galima kalbėti apie elgesį, įpročius ir priešistorinę ekologiją.
Titanazaurai? Galbūt. Bet mokslas nemėgsta skubėti
Manoma, kad kiaušiniai galėjo priklausyti titanozaurams – milžiniškiems žolėdžiams dinozaurams. Tai buvo keturkojai gigantai, galėję siekti iki 12 metrų ilgio, o kai kurių jų svoris, kaip nurodoma, galėjo būti milžiniškas.
Ir čia labai lengva paslysti į gražų vaizdinį: milžiniškas titanozauras, kažkur Kreidos periodo Prancūzijoje, deda beveik futbolo kamuolio dydžio kiaušinius. Skamba puikiai.
Bet mokslininkai, laimei, nėra reklamos tekstų rašytojai. Jie atsargesni.
Problema ta, kad apie 95 procentai rastų kiaušinių jau buvo išsiritę. Vadinasi, viduje nėra išlikusių embrionų, kurie leistų tiksliai pasakyti, kokiai rūšiai tie kiaušiniai priklausė.
Tai labai geras priminimas, kaip veikia mokslas. Net kai radinys atrodo įspūdingai, galutinės išvados nedaromos vien iš noro turėti gražią antraštę. Reikia įrodymų.
Viena vieta – mažiausiai dešimties rūšių pėdsakai
Monpeljė universiteto analizės rodo, kad toje pačioje teritorijoje yra mažiausiai dešimties skirtingų dinozaurų rūšių pėdsakų.
Štai čia istorija darosi dar įdomesnė.
Tai reiškia, kad kalbame ne apie vienos rūšies atsitiktinį apsilankymą. Ši vietovė galėjo būti svarbus regionas įvairiems dinozaurams. Čia galėjo gyventi, migruoti, maitintis ar daugintis ne viena rūšis.
Anksčiau šioje vietoje jau buvo rasta ir kitų dinozaurų liekanų – tarp jų rabdodontidų ir dromeozaurų. Kitaip tariant, Pietų Prancūzija čia staiga atrodo ne kaip vyno, saulės ir turizmo regionas, o kaip labai rimtas priešistorinis archyvas.
Tik tas archyvas be lentynų. Jį reikia atkasti sluoksnis po sluoksnio.
Kodėl šitas radinys gali būti pasaulinio lygio?
Ekspertai sako, kad ši vieta užima apie 50 kvadratinių kilometrų ir gali tapti trečia pagal svarbą suakmenėjusių dinozaurų kiaušinių radimviete pasaulyje – po Gobio dykumos Azijoje ir Montanos Šiaurės Amerikoje.
Man atrodo, čia jau nebe eilinė „mokslininkai rado kažką seno“ tipo naujiena. Čia potencialiai didelė paleontologinė dėlionė.
Jeigu vienoje vietoje turi daug kiaušinių, daug pėdsakų, skirtingų rūšių ženklų ir dar laikotarpį prieš pat masinį išnykimą, tada gali pradėti klausti labai rimtų klausimų.
- Kaip keitėsi dinozaurų populiacijos?
- Ar jų rūšių mažėjo dar iki asteroido smūgio?
- Ar klimato, aplinkos ar ekosistemų pokyčiai juos silpnino anksčiau?
- Ar asteroidas buvo vienintelė katastrofa, ar tik paskutinis smūgis jau klibančiai sistemai?
Ir čia radinys tampa daug įdomesnis už pačius kiaušinius.
Gal dinozaurai nyko dar iki asteroido?
Ypač įdomi mintis, kad kai kurie tyrimai rodo: dinozaurai galėjo pradėti nykti dar prieš asteroido susidūrimą prieš maždaug 66 milijonus metų.
Tai, mano akimis, viena įdomiausių šios temos dalių.
Mes dažnai mėgstame paprastas istorijas. Buvo dinozaurai, atskrido asteroidas, viskas baigėsi. Labai aišku, labai dramatiška, labai patogu.
Bet gamta dažnai veikia ne taip paprastai.
Gal kai kurios rūšys jau buvo spaudžiamos klimato pokyčių. Gal jų ekosistemos keitėsi. Gal maisto grandinės silpo. Gal kai kurios populiacijos mažėjo dar iki didžiojo smūgio.
Tada asteroidas būtų ne vienintelė priežastis, o galutinis vinis į karstą.
Ir būtent tokios vietos kaip ši Prancūzijoje gali padėti suprasti, ar taip iš tikrųjų buvo.
Futbolo kamuolio dydžio kiaušiniai – graži antraštė, bet tikroji vertė kitur
Žinoma, žmones pirmiausia patraukia vaizdas: daugiau nei 100 dinozaurų kiaušinių, kai kurie beveik futbolo kamuolio dydžio.
Tai veikia. Ir turi veikti. Tokios detalės leidžia įsivaizduoti mastelį.
Bet man atrodo, kad tikroji šio atradimo vertė slypi ne tame, kokio dydžio buvo kiaušiniai. Tikroji vertė – ką jie gali pasakyti apie pasaulį, kuris jau stovėjo ant didžiulio lūžio ribos.
Tie kiaušiniai – tarsi paskutiniai puslapiai labai senoje knygoje. Knygoje, kurios pabaigą lyg ir žinome, bet vis dar nesuprantame visų skyrių prieš ją.
Ir dabar Pietų Prancūzijoje mokslininkai gauna progą tuos puslapius skaityti iš naujo.
Žemė dar turi daug paslapčių
Man ši istorija graži tuo, kad ji primena – pasaulis nėra iki galo ištyrinėtas. Net Europoje, net vietose, kur žmonės gyvena, kasa, stato, keliauja ir šimtmečius vaikšto tais pačiais keliais, po žeme vis dar gali gulėti daugiau nei 100 dinozaurų kiaušinių.
Ir kiekvienas toks radinys truputį sumažina mūsų pasitikėjimą paprastomis istorijomis.
Dinozaurų išnykimas gal nebuvo vienas staigus momentas. Gal tai buvo ilgesnis procesas. Gal kai kurios rūšys jau traukėsi, kai dangų perplėšė asteroidas. Gal priešistorinis pasaulis buvo daug sudėtingesnis, nei mums patogu pasakoti vaikams muziejuje.
O kažkur Pietų Prancūzijoje gulintys kiaušiniai dabar tyliai primena: net po 70 milijonų metų praeitis dar moka išlįsti į paviršių ir paklausti mūsų – ar tikrai viską taip gerai supratote?
