Mano nuomone, karas Ukrainoje yra vienas aiškiausių mūsų laikų moralinių išbandymų. Tai nėra „dviejų pusių konfliktas“, kur abi pusės vienodai kaltos, vienodai teisios ar vienodai nesusikalbančios. Tai yra brutalus Rusijos pradėtas karas prieš nepriklausomą valstybę, jos žmones, miestus, kalbą, atmintį ir teisę pačiai spręsti savo ateitį.
Svarbiausia trumpai
- Mano nuomone, karas Ukrainoje yra vienas aiškiausių mūsų laikų moralinių išbandymų.
- Ukraina šiandien kovoja ne tik už savo teritoriją.
Ukraina šiandien kovoja ne tik už savo teritoriją. Ji kovoja už principą, kad XXI amžiuje sienos negali būti perbraižomos tankais, raketomis ir masinėmis kapavietėmis. Ji kovoja už tai, kad mažesnė valstybė netaptų didesnės valstybės grobiu vien todėl, kad agresorius turi daugiau ginklų ir imperinių fantazijų.
Man atrodo, kad kartais Vakaruose pavojingai pavargstama nuo šio karo. Pavargstama nuo naujienų, nuo prašymų skirti paramą, nuo diskusijų apie ginklus, pinigus, sankcijas. Tačiau ukrainiečiai neturi prabangos pavargti. Jie negali tiesiog išjungti televizoriaus, nutildyti pranešimų telefone ir pasakyti: „Ši tema man atsibodo.“ Jiems karas nėra tema. Tai kasdienybė. Tai sirenos naktį, sugriauti namai, žuvę artimieji, vaikai slėptuvėse, kariai apkasuose ir nuolatinis klausimas, ar rytojus apskritai ateis.
Todėl man atrodo neteisinga, kai kas nors sako: „Reikia tiesiog taikos.“ Žinoma, taikos reikia. Bet taika be teisingumo būtų tik pertrauka iki kito karo. Jeigu agresorius būtų apdovanotas už užgrobtas teritorijas, pasauliui būtų pasiųsta labai pavojinga žinutė: smurtas apsimoka, okupacija veikia, o tarptautinė teisė galioja tik tada, kai ją patogu gerbti.
Lietuvai šis karas turėtų būti ypač aiškus. Mes labai gerai žinome, ką reiškia gyventi šalia imperijos, kuri mėgsta vadinti svetimas žemes „savo istorine teritorija“. Mes žinome, ką reiškia propaganda, okupacija, tremtys, prievarta ir bandymas ištrinti tautos savarankiškumą. Todėl mūsų parama Ukrainai nėra tik gražus solidarumo gestas. Tai ir mūsų pačių saugumo klausimas.
Mano įsitikinimu, Ukraina turi gauti viską, ko jai reikia apsiginti ir laimėti. Ne simboliškai, ne „tiek, kad nepralaimėtų“, o tiek, kad galėtų atkurti savo saugumą ir priversti agresorių suprasti, jog karas neturi ateities. Kiekvienas delsimas kainuoja žmonių gyvybes. Kiekvienas politinis svyravimas Maskvoje skaitomas kaip silpnumas. Kiekvienas argumentas „neeskaluokime“ skamba keistai, kai eskalaciją jau seniai vykdo pati Rusija.
Taip pat manau, kad negalima nuvertinti informacinio karo. Rusija kariauja ne tik fronte. Ji kariauja komentaruose, socialiniuose tinkluose, televizijose, per melagingas istorijas apie „provokacijas“, „nuovargį“, „taikos planus“ ir „abi puses“. Todėl mūsų pareiga yra ne tik remti Ukrainą pinigais ar ginklais, bet ir nepasiduoti cinizmui. Cinizmas šiuo atveju yra labai patogus agresoriui: kai žmonės nebetiki niekuo, jiems tampa lengviau parduoti melą.
Žinoma, karas kelia baimę. Būtų keista jos nejausti. Bet baimė neturi virsti abejingumu. Būtent abejingumas yra viena pavojingiausių reakcijų, nes jis leidžia blogiui tapti foniniu triukšmu. Jei kasdien girdime apie apšaudymus, griuvėsius ir žuvusius žmones, bet nebejaučiame nieko, tai jau yra problema. Ne todėl, kad kiekvienas turime gyventi nuolatiniame skausme, o todėl, kad turime išsaugoti gebėjimą atskirti auką nuo agresoriaus.
Mano nuomone, Ukrainos pergalė yra būtina ne tik ukrainiečiams. Ji būtina visai Europai. Jei Rusija laimėtų arba būtų palikta su karo grobiu, tai reikštų, kad jėga vėl tampa pagrindiniu tarptautinės politikos argumentu. O tai būtų pavojinga visiems, ypač mums, gyvenantiems rytiniame NATO ir Europos Sąjungos pakraštyje.
Todėl mano pozicija paprasta: Ukraina turi teisę gintis, mes turime pareigą ją remti, o Rusija turi atsakyti už savo agresiją. Taika negali būti pastatyta ant okupacijos. Saugumas negali būti nupirktas svetimos valstybės sąskaita. Ir laisvė negali būti laikoma savaime suprantama, kai visai netoli žmonės už ją moka krauju.
Karas Ukrainoje parodė, kad laisvė nėra graži frazė iš vadovėlio. Ji yra labai konkreti: apkasas, savanorio automobilis, naktinė sirena, motinos atsisveikinimas su sūnumi, mokytoja pamokoje be elektros, medikas po bombardavimo, karys, kuris laikosi, nors pavargo labiau, nei mes galime įsivaizduoti.
Ir būtent dėl to, mano manymu, negalime nuo Ukrainos nusisukti. Nes jeigu šiandien nusisuktume nuo jos, rytoj kas nors gali nusisukti nuo mūsų.
