Man visada buvo keistas tas lietuviškas savaitgalio ritualas – atėjo šeštadienis, saulė šviečia arba bent jau nebelyja horizontaliai, miestas kažkur gyvas, gamta bunda, žmonės galėtų išvažiuoti prie vandens, pasivaikščioti parke, aplankyti tėvus, susitikti su draugais, tiesiog pabūti ore.
Svarbiausia trumpai
- Man visada buvo keistas tas lietuviškas savaitgalio ritualas – atėjo šeštadienis, saulė šviečia arba bent jau nebelyja horizontaliai, miestas kažkur gyvas, gamta bunda, žmonės galėtų išvažiuoti prie vandens, pasivaikščioti parke, aplankyti tėvus, susitikti su draugais, tiesiog pabūti ore.
- Didelė dalis žmonių susikrauna šeimą į automobilį ir išvažiuoja į Akropolį.
Bet ne.
Didelė dalis žmonių susikrauna šeimą į automobilį ir išvažiuoja į Akropolį. Ne valandai. Ne greitai nusipirkti to, ko tikrai reikia. O visai dienai. Kartais atrodo – visam savaitgaliui.
Ir man čia ne apie patį prekybos centrą. Prekybos centrai reikalingi. Kartais patogu, kartais neišvengiama, kartais reikia batų, maisto, dovanos ar kino. Viskas gerai. Bet kai Akropolis tampa pagrindiniu savaitgalio planu, tada jau norisi sustoti ir paklausti: žmonės, ar mes tikrai taip įsivaizduojame poilsį?
Savaitgalis po lempomis
Man atrodo labai liūdna, kai žmogus visą savaitę praleidžia darbe, biure, automobilyje, prie ekranų, po dirbtine šviesa, o savaitgalį savo noru eina į dar vieną dėžę su dirbtine šviesa.
Ten nėra metų laikų. Nėra tikro oro. Nėra vėjo. Nėra medžių šlamėjimo. Nėra normalaus tylos jausmo. Yra kondicionieriai, vitrinos, eskalatoriai, reklamos, akcijos, kvapai iš maisto zonos ir nuolatinis foninis triukšmas.
Ir kažkaip mes tai pradėjome vadinti laisvalaikiu.
Ateini „prasivaikščioti“. Tik tas pasivaikščiojimas vyksta tarp batų parduotuvės, telefonų salono ir kebabų kvapo. Vaikas bėga nuo vieno žaislų skyriaus prie kito, tėvai pavargę, rankose maišeliai, kortelė kaista, o visi kažkodėl apsimeta, kad čia šeimos laikas.
Mano akimis, tai ne šeimos laikas. Tai vartojimo ekskursija.
Kai poilsis tampa pirkimu
Čia turbūt ir yra pagrindinė problema. Mums tyliai įkalė į galvą mintį, kad savaitgalis turi būti susijęs su pirkimu.
Nėra ką veikti? Važiuojam į Akropolį.
Blogas oras? Važiuojam į Akropolį.
Vaikai neramūs? Važiuojam į Akropolį.
Norisi kažkur išeiti? Važiuojam į Akropolį.
Atrodo, lyg visas miestas būtų susitraukęs iki vieno prekybos centro. Lyg be vitrinų žmogus nebežinotų, ką daryti su laisvu laiku.
Ir čia, mano nuomone, yra labai pavojingas įprotis. Nes poilsis turėtų atkurti žmogų, o ne dar labiau jį ištuštinti. Po gero savaitgalio turėtum jaustis gyvesnis. Po dienos prekybos centre dažnai jautiesi kaip išgręžtas skuduras – pavargęs, prisiklausęs triukšmo, prisipirkęs nereikalingų smulkmenų ir dar su jausmu, kad kažkur dingo pusė dienos.
Vaikams mes parodome, kad laisvalaikis yra vartojimas
Labiausiai man gaila vaikų.
Jie juk mokosi ne iš to, ką mes jiems sakome, o iš to, ką darome. Jeigu savaitgalis vis kartojasi pagal tą pačią schemą – automobilis, parkingas, prekybos centras, maisto zona, žaislų parduotuvė, kinas, dar viena parduotuvė – vaikas labai greitai supranta, kad laisvalaikis reiškia pirkti.
- Nori džiaugsmo? Pirk.
- Nori pramogos? Pirk.
- Nori būti su šeima? Eik ten, kur parduoda.
Paskui stebimės, kodėl vaikams visko reikia, kodėl jie nuobodžiauja be ekranų, kodėl jiems sunku tiesiog būti lauke, kodėl paprastas pasivaikščiojimas atrodo kaip bausmė.
O gal mes patys juos taip išmokėme?
Gal vietoje miško, jūros, stadiono, muziejaus, bibliotekos, senamiesčio ar paprasto pasivaikščiojimo palei upę mes per dažnai pasiūlėme vitrinas?
Akropolis nėra blogis. Blogis – kai jis pakeičia gyvenimą
Nenoriu apsimesti, kad pats niekada neužsuku į prekybos centrą. Visi užsukame. Kartais reikia, kartais patogu, kartais ten yra viskas vienoje vietoje. Ir būtų kvaila demonizuoti pačius prekybos centrus.
Bet man atrodo, problema prasideda tada, kai prekybos centras tampa ne priemone, o gyvenimo būdu.
Kai žmogus nebevažiuoja į Akropolį kažko nusipirkti, o važiuoja todėl, kad nebežino, ką daugiau veikti. Kai šeštadienis be prekybos centro atrodo tuščias. Kai pasivaikščiojimas reiškia ne parką, o antrą aukštą nuo „Zaros“ iki „Maximos“. Kai savaitgalio įspūdžiai matuojami ne tuo, ką pamatei ar su kuo pabuvai, o tuo, ką parsinešei maišelyje.
Tada jau liūdna.
Nes žmogus pats save uždaro į vitriną ir dar galvoja, kad ilsisi.
Lietuvoje tikrai yra ką veikti
Man kartais atrodo, kad mes nuvertiname savo pačių aplinką. Lietuvoje pilna vietų, kur galima praleisti savaitgalį be pirkinių krepšio.
Parkai, pažintiniai takai, ežerai, jūra, miestelių aikštės, muziejai, turgūs, renginiai, kiemai, dviračių takai, miškai, upės. Net paprasčiausias pasivaikščiojimas po rajoną gali būti sveikesnis už tris valandas tarp vitrinų.
Ir tam nebūtinai reikia daug pinigų. Kartais kaip tik priešingai – geriausi savaitgaliai būna tie, kuriuose nieko nereikia pirkti.
Pasiimi kavos termose, išeini pasivaikščioti, susitinki su žmogumi, su kuriuo seniai normaliai kalbėjaisi, nuvažiuoji prie vandens, pasėdi ant suoliuko, leidi vaikams išsipurvinti, o ne tik paspausti liftų mygtukus prekybos centre.
Skamba paprastai. Bet gal mes kaip tik nuo paprastumo ir atpratome.
Man tai atrodo kaip simptomas
Mano akimis, savaitgaliai Akropoliuose yra ne tik apie apsipirkimą. Tai platesnis simptomas.
Mes pervargę. Mes dažnai neturime fantazijos poilsiui. Mes ieškome lengviausio sprendimo. Prekybos centras patogus – ten šilta, sausa, yra tualetai, maistas, pramogos, parduotuvės, parkingas. Viskas aišku, viskas nuspėjama.
Bet patogumas ne visada reiškia kokybę.
Kartais žmogui reikia ne dar vieno patogaus maršruto tarp parduotuvių, o truputį tylos. Truputį oro. Truputį tikro buvimo. Ne vartoti, o būti. Ne rinktis tarp nuolaidų, o tiesiog pasikalbėti.
Ir man atrodo, kad būtent šito mums labiausiai trūksta.
Savaitgalis neturėtų baigtis kasos čekiu
Aš nesakau, kad visi turi staiga nustoti važiuoti į Akropolį. Ne. Kartais reikia, kartais norisi, kartais toks planas irgi gali būti visai normalus.
Bet jeigu visas savaitgalis vėl praėjo prekybos centre, gal verta savęs paklausti: ar aš tikrai pailsėjau? Ar tik praleidau laiką vietoje, kur viskas sukurta tam, kad kažką nusipirkčiau?
Man atrodo, savaitgalis turėtų palikti ne tik čekius kišenėje, bet ir kažką žmoguje. Ramybę, pokalbį, įspūdį, gryną orą, judesį, prisiminimą.
Nes gyvenimas ir taip per trumpas, kad geriausias jo valandas praleistume po prekybos centro lempomis, stumdydami vežimėlį tarp vitrinų ir galvodami, kad čia poilsis.
Kartais geriausias savaitgalio pirkinys yra nieko nepirkti. Tiesiog išeiti į lauką.
