Kai kalbame apie branduolinį karą, asteroido smūgį ar superugnikalnio išsiveržimą, dažniausiai įsivaizduojame filmų scenas: tamsų dangų, tuščias gatves, griūvančią tvarką ir žmones, kurie staiga supranta, kad civilizacija buvo gerokai trapesnė, nei atrodė.
Svarbiausia trumpai
- Kai kalbame apie branduolinį karą, asteroido smūgį ar superugnikalnio išsiveržimą, dažniausiai įsivaizduojame filmų scenas: tamsų dangų, tuščias gatves, griūvančią tvarką ir žmones, kurie staiga supranta, kad civilizacija buvo gerokai trapesnė, nei atrodė.
- Bet man šioje istorijoje įdomiausia ne pati katastrofa.
Bet man šioje istorijoje įdomiausia ne pati katastrofa. Ne sprogimai, ne grybai danguje ir ne apokaliptiniai vaizdai.
Įdomiausia – kas po viso to dar galėtų išmaitinti savo žmones.
Nes galų gale išgyvenimą lemia ne gražios kalbos, ne karinės doktrinos ir ne tai, kiek kartų valstybė per metus surengia pratybas. Lemiamas klausimas būtų labai paprastas: ar turi maisto, energijos, infrastruktūros ir pakankamai stabilumo, kad visuomenė nesubyrėtų per kelias savaites?
Ir pagal naują tyrimą, paskelbtą žurnale „Risk Analysis“, atsakymas daug kam gali būti nemalonus. Pasirodo, tik nedaugelis šalių turėtų realų šansą išgyventi pasaulinę katastrofą, kai staiga sumažėtų saulės šviesa ir smogtų vadinamoji branduolinė žiema.
Išgyventų ne stipriausi, o labiausiai izoliuoti ir apsirūpinę
Man atrodo, čia yra labai blaivinanti mintis: branduolinės katastrofos atveju laimėtų ne būtinai didžiausios valstybės.
- Ne tos, kurios turi daugiausia tankų.
- Ne tos, kurios turi branduolinius arsenalus.
- Ne tos, kurios garsiausiai kalba apie saugumą.
O tos, kurios gali pačios pasigaminti pakankamai maisto, turi energijos, nėra visiškai priklausomos nuo chaotiškos pasaulinės prekybos ir geografiškai yra kiek toliau nuo pagrindinių konfliktų centrų.
Tyrime išskiriamos kelios šalys: Australija, Naujoji Zelandija, Islandija, Saliamono Salos ir Vanuatu.
Skamba gal net keistai. Mes dažnai pasaulio galią matuojame per Vašingtoną, Pekiną, Maskvą, Briuselį ar Londoną. O štai katastrofos atveju žemėlapis staiga apsiverčia. Svarbiausi tampa ne geopolitiniai centrai, o salos, atstumai, žemės ūkis ir gebėjimas išgyventi be nuolatinio konteinerių srauto iš kito pasaulio galo.
Australija – geriausiai pasiruošusi, bet ir su viena rimta problema
Pagal tyrimą, pirmoje vietoje atsiduria Australija. Ir tai nėra labai sunku suprasti.
Australija turi milžinišką maisto gamybos potencialą. Tyrėjų teigimu, ji galėtų išmaitinti ne tik savo gyventojus, bet ir dar dešimtis milijonų papildomų žmonių. Tai jau ne šiaip atsarga sandėlyje. Tai strateginis pranašumas.
Be to, Australija turi išvystytą infrastruktūrą, energijos perteklių, sveikatos apsaugos sistemą, pramoninius pajėgumus ir pakankamai stiprią valstybę, kad bent teoriškai galėtų išlaikyti tvarką net labai sunkioje situacijoje.
Bet čia yra ir kabliukas.
Australija nėra kokia nors neutrali sala, apie kurią niekas neprisimintų. Ji glaudžiai susijusi su JAV ir Didžiąja Britanija, dalyvauja Vakarų saugumo architektūroje, todėl didelio branduolinio konflikto atveju teoriškai pati galėtų tapti taikiniu.
Kitaip tariant, Australija turi labai geras sąlygas išgyventi po katastrofos, bet klausimas – ar jai pavyktų išvengti pačios katastrofos smūgio.
Naujoji Zelandija – tylusis favoritės variantas
Naujoji Zelandija šioje istorijoje man atrodo net įdomesnė už Australiją.
Ji mažesnė, atokesnė, turi branduolinio ginklo neturinčios šalies statusą ir nėra toks akivaizdus karinis taikinys. Geografija čia tampa milžinišku privalumu. Kai pasaulis degtų, atstumas nuo didžiųjų konfliktų centrų staiga taptų ne nepatogumu, o gyvybės draudimu.
Dar vienas privalumas – vandenynas. Jis švelnintų temperatūrų kritimą po katastrofos, kai dėl dulkių, dūmų ar pelenų sumažėtų saulės šviesa.
Tyrimo autoriai teigia, kad Naujoji Zelandija galėtų išmaitinti savo gyventojus net labai sunkiu scenarijumi, kai pasaulinė maisto gamyba sumažėtų 61 procentu.
Ir vis dėlto čia vėl yra tas pats nemalonus „bet“.
Naujoji Zelandija priklauso nuo importo – kuro, pesticidų, žemės ūkio technikos, įvairių technologinių grandinių. Vadinasi, maisto gal ir būtų, bet klausimas, kiek ilgai veiktų visa sistema, jeigu pasaulinė prekyba tiesiog sustotų.
Nes žemės ūkis šiandien nėra tik karvė pievoje ir bulvės lysvėje. Tai degalai, atsarginės dalys, trąšos, logistika, technika, sandėliavimas, transportas. Jei visa tai ima byrėti, net ir žalia graži šalis gali greitai susidurti su labai nepoetiška realybe.
Mažos salos turi pranašumą, bet ne stebuklingą apsaugą
Islandija, Saliamono Salos ir Vanuatu taip pat minimos tarp valstybių, kurios teoriškai galėtų išgyventi geriau nei dauguma pasaulio.
Ir čia vėl matome tą patį principą: atokumas, maisto galimybės, mažesnė tikimybė tapti tiesioginiu taikiniu.
Bet mažos salų valstybės turi kitą bėdą – jos dažnai neturi pakankamai pramonės, atsargų, medicinos sistemos, technologinių pajėgumų. Išgyventi vien maisto prasme dar nereiškia išlaikyti civilizaciją.
Galima turėti ką valgyti, bet neturėti vaistų. Galima turėti žuvies, bet neturėti kuro. Galima būti toli nuo karo, bet vis tiek būti visiškai priklausomam nuo pasaulinės sistemos, kuri po tokios katastrofos tiesiog nebeveiktų.
Todėl man atrodo, kad šio tyrimo esmė nėra „štai penkios šalys, kuriose viskas būtų gerai“. Ne. Gerai nebūtų niekur.
Esmė greičiau tokia: kai kur būtų šiek tiek mažiau blogai.
Didžiosios valstybės gali pasirodyti daug trapesnės, nei įsivaizduoja
Labiausiai šiame tyrime bado akis prognozė dėl didžiųjų valstybių.
Kinijoje, Rusijoje ir Jungtinėse Valstijose branduolinės žiemos sąlygomis maisto gamyba galėtų kristi net iki 97 procentų.
Čia jau ne krizė. Čia civilizacinis nokautas.
Ir tada visi tie dideli miestai, milžiniškos ekonomikos, karinės bazės, technologijų centrai ir finansų rinkos staiga tampa ne stiprybe, o problema. Milijonai žmonių, priklausomi nuo tiekimo grandinių, elektros, kuro, prekybos ir logistikos, be kurių šiuolaikinis gyvenimas sustoja labai greitai.
Man atrodo, čia yra didžiausia mūsų laikų iliuzija – mes dažnai painiojame sudėtingumą su atsparumu.
Šiuolaikinė valstybė gali atrodyti labai galinga, kol veikia internetas, uostai, bankai, kuro tiekimas ir maisto logistika. Bet kai šitie dalykai sustoja, paaiškėja, kad net turtingiausia visuomenė gali būti vos kelių savaičių atstumu nuo chaoso.
Branduolinė katastrofa parodytų, kas iš tiesų yra saugumas
Man ši istorija primena vieną nemalonią tiesą: tikras saugumas nėra vien kariuomenė.
- Saugumas yra maistas.
- Saugumas yra vanduo.
- Saugumas yra energija.
- Saugumas yra vaistai.
- Saugumas yra gebėjimas gyventi tada, kai pasaulinė sistema nebeatveža to, ko tau reikia.
Ir čia daug valstybių turbūt atrodytų prasčiau, nei norėtų pripažinti.
Mes gyvename pasaulyje, kuriame beveik viskas paremta prielaida, kad rytoj laivai plauks, lėktuvai skris, degalai bus, lentynos prisipildys, o atsarginės dalys atkeliaus. Bet didelės katastrofos atveju ši prielaida gali subyrėti per kelias dienas.
Tada svarbiausia tampa ne BVP lentelės ir ne politiniai lozungai, o labai paprasti dalykai: kiek turi grūdų, kiek turi kuro, kiek turi žmonių, kurie moka taisyti techniką, ir ar tavo visuomenė nesusipjaus tarpusavyje pirmą mėnesį.
Apokalipsės žemėlapyje pirmauja ne imperijos
Keisčiausia, bet kartu ir logiškiausia šio tyrimo išvada tokia: pasaulinės katastrofos atveju geriausias šansas būtų ne pasaulio imperijose, o atokesnėse, maistą gaminančiose, palyginti stabiliose salų valstybėse.
Australija čia atrodo stipriausia. Naujoji Zelandija – gal net saugiausia geopolitine prasme. Kitos salos – potencialūs išgyvenimo židiniai, bet su rimtomis silpnybėmis.
Ar tai reiškia, kad visi turime krautis lagaminus į Oklendą ar Tasmaniją? Žinoma, ne.
Bet tai primena labai paprastą dalyką: civilizacija nėra tokia tvirta, kaip mėgstame manyti. Kartais ją nuo chaoso skiria ne kariuomenės paradai ir ne dideli žodžiai, o sandėliai, laukai, uostai, kuras ir žmonių gebėjimas neišprotėti, kai dangus kuriam laikui aptemsta.
Ir jeigu kada nors pasaulis tikrai atsidurtų tokioje tamsoje, gali būti, kad istoriją iš naujo rašytų ne tie, kurie šiandien garsiausiai grasina raketomis, o tie, kurie paprasčiausiai dar turėtų duonos.
